Bėgi kad suprastum. Tada sustoji; ir susimastai kodėl tu bėgai.  Gal paskui iliuziją, gal paskui draugą, kuris net negali tokiu vadintis, o gal tiesiog bėgai nuo tikrovės? O poto supranti kad tai negeras objektas, kurį būtų galima pasivyti. Pamatai pilką praeivį - štai tavo naujasis vejamasis! Vargšelis  deda į kojas nesupratęs, ko iš jo nori. O tu net neketini jam paaiškinti, kokio velnio veji vargšelį. Pakeliui dar paverki, kad tavęs niekas nesupranta, kad tau nejaučia to paties; bet toliau bėgi, dar atkakliau. O iliuzija tolsta, tolsta… Ir jau supranti, kad nebepavysi, kad net nėra prasmės vytis. Atsisėdi kažkur nežinioj, ir verki, ilgai ilgai, kiek tik gali ilgiau. Atsistoji šiaip ne taip, bet jauti, kad nukrisi nuo menkiausio pūstelėjimo. Po ilgo klajojimo sutinki žmogų, jau nebe praeivį. Ir jis nuo tavęs nebėga; keista. Paklausi kelio į savo širdį. Jis atsako, kad nežino, bet galėtų tau padėti ieškoti, jeigu tu neprieštarautum. Tu mastai, kad tau visai apsimoka ieškot savo širdies su juo. 

Gimiau visiškai nežinodama ko tikėtis. Einant laikui pamilau žmonių šypsenas ir juoką, vėliau įsimylėjau šokoladą ir kavą. Svaiginausi menu, jūs neįsivaizduojate kaip tai puiku! Ir liedavau, ir braukdavau, ir rėkdavau,ir vergdavau, ko tik nedariau. Ir visgi aš laiminga, kas be nutiktų, visad stengiuosi būti laiminga.

Pavargau arba atsibodo!!!

Pavargau, velniškai pavargau.. Nusibodo, taip kaip dar niekada nebuvo nusibodė.. Nebegaliu mokytis, nebegaliu galvoti, nes man tiesiog nuo galvojimo ima skaudėti galvą..Negaliu prisiversti net groti, net nežinau ar dar noriu grot...Pavydžiu tiems kurie gali eiti į darbą ir už tai gauti atlygį.. Pavydžiu tiems kurie nebesuka galvos dėl mokslų..Norėčiau nors kelioms dienoms atitolti nuo šio pasaulio.. Nors kelioms dienoms išnykti..Nors kelioms dienoms būti niekam nereikalinga.. Tiesiog pabūti viena su savo mintimis..

Aš kartais pavargstu nuo triukšmo, kartais ir nuo mėlyno dangaus… Aš kartais nesustodama kalbu per dieną, o kartais tyliu nuo aušros iki tamsos… Aš kartais trokštu padaryt kitus laimingus, o kartais noriu spjaut ant mane supančių žmonių… Aš kartais noriu elgtis taip kaip liepia protas, o kartais mane nugali širdis pilna jausmų…

Kartais aš pikta. Kartais gera. Kartais emocionali. Kartais rami. Kartais aš sušikta kalė. Tada būnų bejausmė, sarkastiška. Tada man būna visvien ar jūs supyksit, ar įsižeisit.. Nekenčiu aš tokios savęs… Pakasčiau ją.. Nuduobčiau… Tik kaip?? Kaip būti kitokia, jei tokia esu? Apsimesti? Vaidinti, kad viskas gerai? Na jau ne. Jau geriau savęs nekęsiu… Bet kaukės nesidėsiu. Net nesimatuosiu. Man ji netinka. Ir beje čia ne karnavalas. Čia gyvenimas.