Bėgi kad suprastum. Tada sustoji; ir susimastai kodėl tu bėgai.  Gal paskui iliuziją, gal paskui draugą, kuris net negali tokiu vadintis, o gal tiesiog bėgai nuo tikrovės? O poto supranti kad tai negeras objektas, kurį būtų galima pasivyti. Pamatai pilką praeivį - štai tavo naujasis vejamasis! Vargšelis  deda į kojas nesupratęs, ko iš jo nori. O tu net neketini jam paaiškinti, kokio velnio veji vargšelį. Pakeliui dar paverki, kad tavęs niekas nesupranta, kad tau nejaučia to paties; bet toliau bėgi, dar atkakliau. O iliuzija tolsta, tolsta… Ir jau supranti, kad nebepavysi, kad net nėra prasmės vytis. Atsisėdi kažkur nežinioj, ir verki, ilgai ilgai, kiek tik gali ilgiau. Atsistoji šiaip ne taip, bet jauti, kad nukrisi nuo menkiausio pūstelėjimo. Po ilgo klajojimo sutinki žmogų, jau nebe praeivį. Ir jis nuo tavęs nebėga; keista. Paklausi kelio į savo širdį. Jis atsako, kad nežino, bet galėtų tau padėti ieškoti, jeigu tu neprieštarautum. Tu mastai, kad tau visai apsimoka ieškot savo širdies su juo.